2013-03-26

Audėjai

Kryžius Kantrimiškio kapinių vietoje
Audėjai - vyriškoji mano protėvių linija. Vyriškoji linija tradiciškai genealogijai būdavo svarbiausia. Be abejonės ji išskirtinė ir man. Juk ir aš turiu būtent šios linijos pavardę. Tėvas man ją perdavė tiesiogiai. Nors jei kalbėtume apie senuosius protėvius, tai ši pavardė tėra tik viena iš 42 mano protėvių pavardžių (maždaug dviejų šimtų metų laikotarpyje). Jei žiūrėsime per genetikos prizmę, tai žmogus gauna po pusę genų iš abiejų tėvų. Taigi, mumyse yra po dalį visų mūsų protėvių genų. Tačiau DNR Y chromosoma vėlgi perduodama tik tiesiąja vyriškąja linija (pagal ją galima atsekti pakankamai tolimus vyriškos linijos gimines).
Iš gyvai perduotų atsiminimų galima atkurti tik nedidelę dalį istorijos. XX amžiuje gimė mano tėvas, o senelis Liudvikas gimė dar XIX a. Deja, senelio gyvo matyti neteko. O ir mano tėvui buvo tik 9 metai, kai mirė jo tėvas. Todėl esu girdėjęs tik tėvo pasakotus negausius atsiminimus ir mamos pasakojimus apie tai ką ji yra girdėjusi iš mano tėvo mamos Liudvikos Mažeikaitės Audėjienės. O toliau tenka remtis rašytiniais šaltinais, kurie nors ir pateikia labai ribotą informaciją, bet leidžia atsekti gerokai ilgesnį laiko tarpą.

Tėvo sodinta kriaušė Kantrimiškyje
Pirmiausiai apie pačią pavardę. Dabar ji rašoma - Audėjus. Pirmą kartą išgirdusiam tokią pavardę dažniausiai kylą asociacija su amatininko įvardinimu - audėjas. Tačiau, kaip paaiškėjo, realiai tokios sąsajos nėra. Dabartinę formą pavardė įgavo tik XX a. antroje pusėje. Mano tėvo gimimo metrikuose (1931 m.) pavardė buvo netgi visiškai sutapatinta su amatininko įvardinimu - Audėjas. Tačiau kiti pavardės užrašymo variantai tarpukario Lietuvoje buvo: Audiejus, Avdziejus ir pan. O žmonių atmintyje vis dar buvo prisimenama pavardės forma Ovdziej. Tokia ar panaši buvo užrašyta ant mirusių giminaičių senesniųjų paminklų. Ta pati pavardės forma yra ir XIX a. pabaigos - XX a. pradžios carinės Rusijos laikotarpio metrikuose - Овдзей. Tačiau pats seniausiais rastas pavardės variantas dar kitoks. XIX a. pirmoje pusėje buvo rašoma - Audziey.
Kokia šios pavardės kilmė? Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad LDK laikais buvo naudojamas toks vardas. Į Lietuvą, šis vardas (kaip ir kiti pirmieji krikščioniški vardai) atėjo iš rytų slavų. Baltarusiška forma - Аўдзей (Audziej) arba Авдзей (Avdziej), lenkiška - Owdziej. Zigmas Zinkevičius nurodo buvus vardą Audiejus (Lietuvių asmenvardžiai). Nežinau ar Zinkevičius šį vardo variantą paėmė iš kokio rašytinio šaltinio ar pats taip sulietuvino. Joks šaltinis nenurodytas. Tačiau, manau, kad šis vardas, kaip ir kiti per slavus atėję vardai, galėjo turėti savo lietuvišką variantą. Žmonių su pavarde Audiejus yra Suvalkijoje ir Žemaityjoje. Tik neaišku, kiek seniai ji turi tokią formą? Kazlų Rudos savivaldybėje yra kaimas Audiejiškė. O Kaumo rajone yra kaimas Audėjai. Tačiau šių kaimų pavadinimo senumo ir kilmės nežinau. Senąsias Lietuvoje naudotų vardų formas iš esmės sunku atsekti, nes vardus dažniausiai rašydavo ne vietinių žmonių naudojama, o rašomos kalbos forma. Štai Lietuvos metrikos knygoje Nr. 52 (psl.46) lenkų kalba 1569 metais rašytame tekste minimas medžiotojas (šaulys) Owdziej Ostryncewicz. Čia Ovdziej dar yra vardas. Atrodo šis vardas buvo pakankamai populiarus, nes šiandien yra nemažai pavardžių kilusių nuo šio vardo: Audiejus, Audiejaitis, Audzevičius ir kt.
 Su visa pagarba profesoriui Z. Zinkevičiui, tenka konstatuoti, kad jis nurodė neteisingą vardo kilmę - graikų. Iš tiesų tai yra hebrajų kilmės vardas - עבדיה (Abadijah - Viešpaties (Jahvės) tarnas). Šiandieniniame Biblijos vertime rašoma - Abdijas. Slaviškame vardo variante vietoj raidės "b" atsirado "v". Tačiau baltarusių kalba iš baltų perėmė dvigarsį "au", kuris ir panaudotas šiame asmenvardyje. Nuo rusiško varianto "Авдей", baltarusiškas skiriasi dar ir "dzukavimu": vietoje "d" - "dz".
Tai, kad iš vardo kilusi pavardė buvo be tėvavardinės priesagos gali reikšti, kad asmenvardis kaip vardas prarado populiarumą ir nebebuvo naudojamas toje aplinkoje.
Tiesa, Z. Zinkevičius, net ir žinodamas vardą davusį pradžią pavardei "Audėjus" vis tiek bando ieškoti sąsajų su amatininkais audėjais (Vilnijos lenkakalbių pavardės). Manau, kad tokia sąsaja neturi jokio pagrindo, nes LDK laikais dažniausiai tik valstietės moterys, kurios audė savo namų ūkio reikmėms buvo vadinamos audėjomis, o profesionalūs audėjai vyrai dirbantys miestuose arba dvaruose paprastai buvo vadinami atkočiais.
Kitas žymus lietuvių pavardžių ekspertas Aleksandras Vanagas jau seniai yra išsakęs kritiką Zinkevičiaus adresu dėl pastarojo užsiangažavimo ir išankstinės nuostatos pavardėse "lietuviškąjį sluoksnį padidinti, pastorinti". Zinkevičius, ištyręs seniausius išlikusius Vilniaus šv. Jonų bažnyčios (1602-1616) metrikus, rado moteriškas pavardes Audeyiowa ir Awdzieiowna. Audėjas - tokia yra Zinkevičiaus pagal tas moteriškas pavardes atstatyta lietuviška vyriškos pavardės forma. Zinkevičius nurodo ir dvi galimas pavardės kilmės versijas: arba iš amato, arba iš vardo. Tačiau pirmąją versiją A. Vanagas pavadino "liaudies etimologija". Vanagas toliau rašo, kad minėtos moterų pavardės be didesnių abejonių yra vediniai iš krikšto vardo. Jis nurodo, kad "tokios kilmės yra lietuvių pavardės "Audėjus, Audiejus, Audziejus, Avdėjus bei vediniai iš jų" (Baltistica, 15t. Nr.1).

Seniausia mano protėvių užrašyta pavardės forma "Audziey" Širvintų RKB metrikuose aptinkama nuo 1836 metų. Tuo metu metrikai buvo rašomi lenkų kalba. Keliuose įrašuose pavardei buvo pridėta priesaga -iewicz (Audziewicz), tačiau mano protėvių pavardei tokia priesaga neprilipo. Nuo 1848 metų metrikus pradėjo rašyti rusiškai ir pavardėje iš karto vietoje dvigarsio "Au" atsirado "Av". Kurį laiką pirmoji raidė vis dar buvo "A", tačiau palaipsniui iki XIX a. pabaigos ji pavirto į "O". Bandžiau spėti, kad tai galėjo atsitikti dėl to, kad "A" didžioji buvo rašoma taip pat, kaip ir mažoji tik dvigubai didesnė, o tokia raidė labai panaši į "O". Tačiau panašu, kad žmonėms pereinant prie lenkų kalbos naudojimo, raidė "O" šioje pavardėje pasidarė priimtinesnė už "A".

Audėjų genealoginis medis
Audėjai Širvintų parapijoje. Nors Širvintų RKB metrikai yra išlikę nuo 1802 metų (nepilnai), įrašai apie Audėjus, prasideda tik nuo 1836 metų. Tais metais susituokė mano proprosenelis Povilas Audėjus (~1800-1867). Santuokos įrašas nurodo ir Povilo tėvus. Tai Grigas Audėjus (Grzegorz Audziey ~1754-1839) ir Ona Smolenskaitė (~1779-1841). Nuo tų metų (1836) metrikų knygose gausu  įrašų apie eilės Audėjų šeimų įvykius. Tai buvo Grigo vaikų (Povilo brolių) šeimos, bet buvo ir tokių kurių giminystė su mano protėviais nėra aiški. Galbūt tai Grigo brolio vaikų šeimos. Taip pat įmanoma, kad tai Grigo anūkų šeimos. Pirmoji vieta kur gyveno visi metrikuose minimi Audėjai buvo Kantrimiškio kaimas.
Faktas, kad įrašai apie Audėjus prasideda tik nuo 1836 metų, greičiausiai rodo, kad jie į šį kraštą iš kažkur atsikraustė. Variantas, kad jie čia gyveno, tik buvo ne katalikai, atkrenta, nes tokiu atveju tai būtų paminėta metrikuose. Iš kur gi jie atsikraustė? Kodėl iš karto daug Audėjų šeimų? Tiksliai atsekti vargu ar pavyks. Kaip jau buvo minėta, tokia pavardė Lietuvoje aptinkama bent jau nuo XVII a. pradžios (šv. Jonų bažnyčios metrikai). Visgi mano protėvių seniausia išlikusi užrašyta pavardės forma Audziey leidžia daryti prielaidą, kad jie tikėtinai atsikraustė iš aplinkos, kur buvo kalbama baltarusiškai (Širvintų metrikuose matydamas pavardės kitimą sąlyginiai trumpu 100 metų laikotarpiu, darau prielaidą, kad pavardės forma, pakliuvusi į kitą kalbinę aplinką, ilgai savo senosios formos neišlaiko). Tai nebūtinai reiškia, kad mano protėviai atsikraustė iš dabartinės Baltarusijos teritorijos. Juk yra žinoma, kad XIX a. Vilniaus apylinkėse labiausiai ir buvo paplitusi baltarusių kalba. Tačiau nesugebėjau Vilniaus apskrityje aptikti kitų vietovių, iš kur būtų kilę šiandien gyvenantys žmonės su šia pavarde. O tai lyg ir galėtų būti netiesioginis argumentas protėvių kilmei iš dabartinės Baltarusijos teritorijos. Baltarusijoje pavardė Audziej yra paplitusi ir šiandien. Pavardės paplitimas per abiejų dabartinių kaimyninių valstybių teritoriją visai suprantamas. Juk ilgus šimtmečius ši teritorija priklausė vienai valstybei: iš pradžių LDK, vėliau Rusijai. Tiesa, kol kas nepavyko sužinoti, kokia buvo senoji Suvalkijoje ir Žemaitijoje gyvenančių Audiejų pavardės forma. Galbūt ir jos pradinė forma skambėjo taip pat.

Bažnytiniuose metrikuose nurodyta, kad mano protėviai Audėjai buvo valstiečiai, tačiau neaišku ar jie buvo baudžiaviniai, valstybiniai ar laisvieji valstiečiai. Tą pavyktų išsiaiškinti tik suradus papildomos archyvinės medžiagos.
Grigo Audėjaus mirties įrašas
Grigas mirė 1839 metais. Parašyta, kad jis mirė nuo senatvės būdamas 85 metų. Tačiau to laiko metrikuose nurodant pagyvenusio žmogaus mirties amžių +- 10 metų paklaida buvo norma, bet dažniau nurodoma daugiau metų. Po Grigo mirties gyvi liko 7 vaikai: keturi sūnūs (Povilas, Mykolas, Juozapas, Jurgis) ir trys dukterys (Zofija, Apolonija, Ieva). Grigas buvo palaidotas Kantrimiškio kaimo kapinėse. Šiandien buvusių kapinių vietoje stovi kryžius (matomas važiuojat senuoju Širvintų - Vilniaus keliu).
Povilo ir Ievos santuokos įrašas

Labai įdomi situacija metrikuose yra dėl Povilo žmonos Ievos (mano proprosenelės). 1836 metų santuokos įraše nurodyta, kad Povilas, 35 metų našlys, susituokė su Ieva Paznevičiūte. Žmonių su tokia pavarde Širvintų parapijoje daugiau neužfiksuota. Buvo tik Pozniakai. Nors nurodyta Ievos mamos mergautinė pavardė Mažulytė - yra dažna Širvintų parapijoje. Visas įdomumas prasideda skaitant Povilo ir Ievos vaikų gimimo ir vėliau santuokos įrašus (šeimoje gimė 9 vaikai: 5 berniukai ir 4 mergaitės). 1837 m. gimus pirmam sūnui Jurgiui Ievos pavardė - Zmiejauskaitė. 1838 ir 1840 metais gimus dviems dukroms vėl buvo nurodyta Paznevičiūtės pavardė. Ir daugiau Paznevičiūtės pavardė neminima. Vietoj jos nurodoma vis kita pavardė: Masiulevičiūtė, Vaitkūnaitė, Adomavičiūtė, Rutkauskaitė, Degteriūtė, Smalevičiūtė. O sūnaus Konstantino gimimo atveju nurodytas netgi kitas vardas - Antanina Saulevičiūtė.  Pirmosios Konstantino santuokos dokumentuose motina Ieva, o antrosios santuokos - Elena Sumelevičiūtė. Kai kur pavardė visai nenurodyta arba yra neįskaitoma. Taigi iš viso nurodytos 10 įskaitomų Ievos pavardžių ir dar du skirtingi vardai pridėti. Kad būtų daugiau nei viena Ieva metrikai nenurodo. Yra tik vienas Povilo santuokos su Ieva įrašas ir vienas įrašas mirus Ievai. Kodėl nurodyta tiek daug skirtingų pavardžių? Lieka neaišku. Klaidingai nurodyta mergautinė pavardė to laikotarpio metrikuose yra gana dažnas dalykas, bet šis atvejis tikrai išskirtinis.
Iš devynių Povilo vaikų du mirė nuo vočių (Jurgis pusės metų ir Elena dviejų metų). Votys XIX a. buvo viena iš dažniausių mirties priežasčių, ypač vaikų. Feliksas mirė nuo tuberkuliozės būdamas 19 metų. Trys sūnūs (Antanas, Konstantinas ir Pranciškus) užaugo ir sukūrė šeimas. Taip pat ir trys dukterys užaugo ir ištekėjo (Agota Gasinskienė, Justina Matulienė, Ona Kananavičienė).
Tačiau yra duomenų ir apie pirmąją Povilo žmoną ir dar tris vaikus. Širvintų parapijos santuokų knygose radau įrašus apie kitų Povilo vaikų santuokas: Jono (s. 1861-10-01) ir Anastazijos (s. 1852-11-23) Anastaziją. Iš pradžių dvejojau ar tai to paties Povilo vaikai. Tačiau kito pagal metus tinkančio tėvo Povilo Širvintų metrikose neradau. Tiesa, Povilo mirties įraše tarp likusių vaikų nei Jonas nei Anastazija nebuvo paminėti. Tačiau sąmoningai ar netyčia nutylėti vaikus iš pirmos santuokos - labai suprantamas dalykas. Tiek Jonas, tiek Anastazija sukūrė šeimas ir susilaukė vaikų. Dėkui Regimantui (giminės medžio geni.com bendrakūrėjui), kuris rado ir Povilo pirmosios žmonos Marijonos (Ledesaitės?) mirties įrašą. Dėl neteisingai užrašytos pavardės į šį įrašą nebuvau atkreipęs dėmesio. Atrodo, tai yra pirmasis Audėjų paminėjimas Širvintų parapijos metrikų knygose (1835-10-05). Marijoną palaidojo patys žmonės, t.y. nedalyvaujant kunigui, o įrašas apie tai buvo surašytas vėliau. Galbūt todėl įrašas neišsamus, o pavardė iškraipyta. Nenurodyta nei Marijonos mergautinė pavardė, nei kieno ji buvo žmona. Įrašyta pavardė - Owsiejowa (paraštėje netgi Osiejowa). Tai paaiškinčiau tuo, kad šioje parapijoje tai buvo negirdėta pavardė. Tas kas perdavė žinia apie mirtį galėjo netiksliai ir sulenkintai ištarti. Klaidą galėjo padaryti ir raštininkas. Tame pačiame įraše be sūnaus Jono, įvardinta ir dukra Domicelė. Anastazija nepaminėta. Apie Domicelę daugiau duomenų neradau. Neatmesčiau galimybės, kad tebuvo viena dukra Anastazija, o motinos mirties įrašę tiesiog galėjo būti įrašytas ne tas vardas.
 Povilas Audėjus mirė 1867 metais ir buvo palaidotas Kantrimiškio kapinėse.

Mano prosenelis Antanas (1842-1919), Povilo sūnus, gimė Kantrimiškio kaime. 1864 metais susituokė su Tekle Jelenskyte (1840-1906). Šeimoje gimė 8 vaikai. Du ar trys mirė būdami vaikais. Veronika mirė nuo krupo vienerių metų. Ipolitas mirė nuo vočių trejų metų. Izidorius Vincentas, atrodo, irgi mirė būdamas vaikas. Mirties įrašo neradau, bet jis nuo gimimo daugiau niekur neminimas. Kiti vaikai užaugo ir sukūrė savo šeimas. Tai dukterys Zofija ir Pranciška bei sūnūs Vaclovas, Liudvikas ir Mykolas.
1897 m. surašymo blankas 1


Apie Antano šeimą informacijos pateikia ir 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo blankai. Surašoma buvo ne šeimomis, bet kiemais (ūkiais). Trys brolių Audėjų šeimos surašytos kaip vienas kiemas (ūkis). Ūkio šeimininku nurodytas vyriausias brolis Antanas. Kitos dvi šeimos - Konstantino ir Pranciškaus. Pastarasis buvo miręs, bet jo žmona jau ištekėjusi už kito vyro, kuris atėjo į šią šeimą ir Audėjų ūkį. Gyventojų surašymo blankuose nurodyta, kad Audėjų kieme buvo trys gyvenamieji namai. Namų sienos medinės, stogas šiaudinis.
Pasidarė įdomu, kodėl trys šeimos surašytos viename kieme. Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad čia atsispindi pobaudžiavinė Carinės Rusijos politika, kai valstiečiai žemę gaudavo išsipirkti ne asmeniškai, bet šeimomis. Kiemo žemės negalima buvo skaidyti. Ji priklausė visiems šeimos nariams. Audėjų atvejų tai jau buvo išplėstinė šeima sudaryta iš trijų brolių šeimų. Pagal šią tvarką faktiškai šeimininku buvo tas šeimos narys, kuriuo vardu buvo išpirkta žemė. Jis buvo atsakingas ir už mokesčių mokėjimą. Jis galėjo ją parduoti, išnuomoti, įkeisti. Bet sklypai turėjo likti nesuskaidyti, mat valstybė valstiečiams sklypų išsipirkimui buvo suteikusi paskolų 49 metams. Nesuskaidyti ūkiai turėjo užtikrinti paskolų gražinimą. Žemė asmenine nuosavybe valstiečiams buvo pripažinta tik 1910 metais (plg. Lietuvos istorija. psl. 354-355).
1897 m. surašymo blankas 2
Dar yra dvi labai įdomios grafos surašymo blankuose: gimtoji kalba ir mokėjimas skaityti. Antano nurodyta gimtoji kalba - lenkų. Reiškia jo tėvo namuose buvo kalbama lenkiškai. O Antano žmonos Teklės gimtoji kalba buvo lietuvių. Visų vaikų gimtoji kalba, tame tarpe ir mano senelio Liudviko, buvo lietuvių. Taigi šioje šeimoje XIX a. pabaigoje buvo šnekama lietuvių kalba. Iš 89 Kantrimiškyje gyvenusių žmonių 48 gimtąja kalba įvardino lietuvių, o 41 - lenkų. O visame Širvintų valsčiuje 2753 - lietuvių, 944 - lenkų (Širvintos. Lietuvos valsčiai. 2000). Tačiau XX a. pradžioje jau beveik visi Širvintų parapijos kaimų gyventojai šnekėjo lenkiškai, tiksliau vietine lenkų kalbos tarme. Visgi žmonės savęs lenkais nelaikė. Alekna mini faktą, kad vienas Kantrimiškio kaimo gyventojas - Feliksas Audėjus buvo išvykęs į Lenkiją. Kai jis grįžo (atrodo, tai įvyko dar prieš I-ąją Pasaulinį karą) žmonės pradėjo jį vadinti Poliaku. Tėvai pasakojo, kad ši pravardė prilipo ne tik jam bet ir jo vaikams. Jie buvo vadinami Poliačiukais. Žmonės lenkinami buvo ilgą laiką per dvarus, mokyklas, o ypač per katalikų bažnyčia, kur viskas buvo tik lenkų kalba. Paprastai ir skaityti žmonės išmokdavo iš lenkiškų maldaknygių. Audėjų surašymo lape nurodyta, kad lenkiškai skaityti mokėjo šeimos tėvas Antanas ir visi vaikai. Tik įraše apie Vaclovo mokėjimą skaityti įrašyta tiesiog "taip", be žodžio lenkiškai. Nežinau ar čia tiesiog praleistas žodis, ar tai reiškia, kad jis galėjo skaityti ir kita kalba, ne vien lenkų. Grafoje kur mokėsi ar mokosi, visais atvejais nurodyta - "namuose". Antano žmona Teklė skaityti nemokėjo.
Mano tėvas nors ir nebuvo matęs gyvo savo senelio Antano, bet buvo girdėjęs pasakojimus apie jį. Buvo pasakojama, kad Antanas gyveno 90 metų. Mirties įraše nurodyta, kad jis mirė 85 metų, bet sulyginus gimimo ir mirimo metrikų įrašus paaiškėjo, kad jis gyveno tik 77 metus. Buvo pasakojama, kad Antanas prieš mirtį norėjo tuoktis. Nežinau ar turėjo kokią nuotaką nusižiūrėjęs ar tik bendrai tokį ketinimą turėjo. Kadangi jo sūnūs jam to daryti neleido, tai jis šiaudais prisitrindavo nosį beveik iki kraujo ir skųsdavosi kitiems, kaip jį skriaudžia ir neleidžia tuoktis. Nežinau kaip reiktų vertinti tokius pasakojimus: ar Antano sūnūs labai ribojo savo tėvo laisvę ar taip pasireiškė Antano senatvinės silpnaprotystės požymiai?

Nežinomo Širvintų batsiuvio
žydo nuotrauka iš interneto.


Antano sūnus Liudvikas (1876-1940) buvo mano senelis. Viktoras Alekna straipsnyje apie Kantrimiškį (deja ten yra nemažai klaidų) nurodo, kad XX a. pradžioje broliai Audėjai: Vaclovas, Liudvikas ir Mykolas turėjo po trečdalį valako (~ 7 ha). Visas Kantrimiškio kaimas bendrai dar turėjo 18 ha miško. Nežinau kur Alekna rado tokius duomenis. Po to kai kaimas išsiskirstė vienkiemiais yra žinoma, kad broliai turėjo gerokai mažesnius sklypus. Vaclovas - 3,56 ha, Mirusio Mykolo žmona Marijona - 4 ha, Liudvikas - 3,36 ha. Į šiuos plotus įėjo ariama žemė ir pievos. Dar kiekviena šeima turėjo maždaug po 38 a miško bendrame kaimo sklype. Toks žemės plotas šeimai, žinoma, buvo mažas. Todėl Liudvikas išmoko batsiuvio amato. Mokėsi pas batsiuvį žydą. Mano tėvas pasakojo, kad Liudvikas mokėjo kalbėti vokiškai. Atseit to išmoko iš žydų, nes pastarieji šia kalba kalbėjosi namuose. Manau, kad tai buvo ne vokiečių, o jidiš - Lietuvos žydų kalba, priklausanti germanų kalbų grupei. Jidiš kalba yra panaši į vokiečių ir matyt dėl to aplinkiniams atrodė, kad tai vokiečių kalba.
Batus siūti Liudvikas išmoko, bet iš šio amato turtingu netapo. Galbūt dėl to jis ilgai buvo nevedęs? O be to ir laikmetis buvo sunkus. Prasidėjo I-asis Pasaulinis karas. 1915 metų rugpjūtį mūšis vyko Kantrimiškio kaime. Žmonės buvo pasislėpę už kaimo. Mūšio metu, rusams besitraukiant, kazokas padegė vieno namo stogą. Kadangi kaime namai buvo vienas arti kito, o stogai šiaudiniai - sudegė visas kaimas. Žmonės prarado viską ką turėjo. Žiemą vokiečiai leido padegėliams išsikirsti 60 medžių rąstams. 1916 metų rudenį žmonės jau įsikėlė į atstatytus namus. Bet neramumai dar tesėsi eilę metų, prasidėjo kovos tarp bolševikų, lenkų ir lietuvių. Nuo 1920 iki 1923 metų kaimas buvo patekęs į neutraliąją zoną (nepriklausė nei Lietuvai nei Lenkijai). Tuomet žmonės nukentėdavo tiek nuo lenkų tiek nuo lietuvių partizanų. Viskas stabilizavosi tik 1923 metais, kai demarkacinė linija buvo nustatyta į pietus nuo Kantrimiškio kaimo. Kaimas liko Lietuvos pusėje (plg. V. Alekna).
Su mano senele Liudvika Mažeikaite Liudvikas susituokė tik 1824 metais, kai jam jau buvo 44 metai. Ji atsikraustė į namą, kur kartu gyveno trys broliai Audėjai su savo šeimomis. Liudvika pasakojo, kad jis buvo labai rūpestingas vyras. Kai Liudvika laukėsi vaikų ir vėliau gimus vaikams ypatingai rūpinosi, kad ji būtų sočiai pavalgiusi, turėtų pieno juos maitinti. Kas savaitę pirkdavo po du kilogramus cukraus ir sakydavo, kad Liudvika gertų saldžią kakavą.
Taip atrodo Liudviko statytas namas šiandien.
1934-1936 metais Kantrimiškio kaimas išsiskirstė vienkiemiais. Tuo metu jau buvo gimę abu Audėjų vaikai: Paulina (1925-2003) ir mano tėvas Antanas Mykolas (1931-2011). Tuomet jau ir broliai Audėjai pasistatė po atskirą namą. Liudviko šeimos namas buvo nedidelis. Jis vis dar stovi Kantrimiškio kaime, tik apdaila "patobulinta" ir smulkių priestatėlių "priklijuota". Name buvo pečius, bet jis nebuvo pritaikytas maisto gaminimui. Reikėdavo į vidų įkelti trikojį puodui pastatyti.
Senelis Liudvikas Audėjus aplinkiniams paliko gero žmogaus įspūdį. Mano mamai jos tėvas Mykolas Surgėla, gyvenantis gretimame Avižonių kaime, Liudviką apibūdino kaip gerą žmogų. Jis buvo gerai žinomas aplinkinių kaimų žmonėms, nes siuvo ir taisė žmonėms batus. Liudvikas mirė būdamas 64 metų nuo kaulų tuberkuliozės. Mama pasakojo, kad jam pradėjo pūliuoti rankų pirštai. Kadangi jis rimtai nesigydė - liga progresavo ir baigėsi mirtimi. Dar buvo pasakojama, kad Liudvikas silpnai girdėjo. Tačiau nuo kada tą negalią turėjo - neaišku.
Vaclovo laidotuvės.
Arčiausiai mirusiojo galvos
mano tėvas Antanas Mykolas.



Liudviko brolis Vaclovas (1872-1949) buvo vedęs, bet vaikų neturėjo. Tėvas pasakojo, kad mirus Liudvikui, Vaclovas juo rūpinosi ir buvo jam kaip tėvas. Tuo metu Vaclovo žmona jau buvo mirusi. Nors tas rūpinimasis kartais atrodė keistai. Pamatęs, kad mano tėvas nenueidavo į mokyklą, vietoj subarimo - pagirdavo. Kaimiečiui Vaclovui neatrodė, kad mokyklos lankymas kaimo vaikui yra reikalingas užsiėmimas. Dar vienas tėvo pasakotas prisiminimas, kai jis jau eidavo į kaimo šokius, Vaclovas nemiegodavo ir laukdavo jo grįžtančio. Abiejų šeimų ūkiuose buvo dirbama kartu, bendri buvo ir ūkiniai pastatai.
O Liudviko brolis Mykolas (1879-1927) susilaukė dviejų sūnų: Mykolo ir Kazimiero. Pastarieji po tėvo mirties išvyko į Pietų Ameriką. Internete yra įrašas, kad Mikas Ovdziejus 1930 metais išvyko į Argentiną. Klaidingai nurodyta, kad jis gimė Rygoj, matyt jis iš ten išvyko. Daugiau jokių žinių apie jį neturiu. O Kazimieras išvyko į Braziliją. Šiandien ten gyvena dvi jo  anūkės pavarde Avdzejus. Pavardėje iki šiol išliko lietuviška galūnė.
Liudviko sesuo Pranciška Audėjūtė (g. 1881) ištekėjo už Liudviko Bakasėno ir susilaukė dviejų dukterų. Tačiau šiandien gyvų jos palikuonių neliko.
Vyriausiuoji Liudviko sesuo Zofija Audėjūtė (1866-1902) ištekėjo už Stanislovo Mučinio. Ji mirė gana anksti, tačiau šiandien gyvena gražus jos palikuonių būrys.

Kol kas baigiu pasakojimą ties savo seneliu Liudviku.

P.S. Pagaliau sužinojau ir enciklopedijose minimo operos dainininko (boso) Stasio Audėjaus kilmę. Pasirodo jo tėvas Juozapas Audėjus yra gimęs tame pačiame Kantrimiškio kaime, kaip ir mano protėviai Audėjai. Giminystei su mano protėviais nustatyti Širvintų parapijos metrikų nepakanka. Juozapas Audėjus buvo paimtas į carinę armiją. Po armijos į tėviškę negrįžo, o apsigyveno Vilniuje. Ten 1882 m. vedė Zofiją Šepetinskaitę. Santuokos įraše nurodoma, kad jaunosios tėvai buvo ne katalikai. Pagal vardus (Joselis ir Reiza) spėju, kad jie buvo žydų tautybės.
Stasys (Stanislovas) Audėjus gimė 1888-12-29 Šv. Jokūbo ligoninėje Vilniuje. Metrikuose nurodytas ir antrasis jo vardas Adomas. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais buvo rašoma "Stasys Audziejus". Vėliau pavardė buvo pakeista į "Audėjus".


P.S. Jei žinote informacijos apie Audėjus, kuri čia nepaminėta, būčiau dėkingas jei pasidalintumėte. Taip pat susisiekite, jei norite prisijungti prie giminės medžio kurį kuriu geni.com.
Didžiosios dalies iš Širvintų rajono kilusių Audėjų tarpusavio giminystę pavyko nustatyta. Manau, kad ir kiti kilo iš vienos protėvių šeimos, tik neužtenka tai patvirtinančios informacijos.

P.S.


Literatūra ir šaltiniai
http://www.google.lt
http://lt.wikipedia.org
Širvintų RKB metrikai
1897 visuotinio gyventojų surašymo duomenys. LVIA. F. 768. Ap. 1. B. 13
Lietuvos metrika. Knyga Nr. 52 (1569–1570). Užrašymų knyga. 2004
Zigmas Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžiai. 2008
Zigmas Zinkevičius. Vilnijos lenkakalbių pavardės. 2012
Aleksandras Vanagas. Z. Zinkevičius. Lietuvių antroponimika. psl. 75-79 / Baltistica, 15 t. Nr. 1, 1977
Širvintos. Lietuvos valsčiai. 2000
Lietuvos istorija. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia. VIII t. I d., 2011

5 komentarai:

  1. Labai idomu buvo skaityt,taip kruopsciai surinktus duomenis.Manau tai begalo daug laiko reikalaujantis darbas.Saunuolis Robertai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sveiki, norėčiau paklausti, kur galima rasti tuos gyventojų surašymo dokumentus?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. LVIA - http://www.archyvai.lt/lt/lvia_naujienos.html
      Tik ne viskas yra išlikę.

      Panaikinti
  3. "Žmonių su pavarde Audiejus yra Suvalkijoje ir Žemaityjoje. Tik neaišku, kiek seniai ji turi tokią formą?"
    Žemaitijoje, Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios knygoje 1652-1680 m. yra minima Audėjo pavardė:
    1680m. ir 1671 m. Georgig Audinaytis (p. 337; 226);
    1673 m. Petri Audiatis (čia žemaitiškas variantas; p. 315);
    1673 m. Anna Audeiayte (p. 324);
    1670 m. Barbara Audeiayte (p. 324);
    1678 m. Anna Audieiayte (p. 345);
    1673 m. Magdalena Audeiene (p. 275);
    1661 m. Polonia Audinayte (p. 116).
    Šaltinis: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287

    AtsakytiPanaikinti