2013-03-26

Audėjai



Kryžius Kantrimiškio kapinių vietoje
Straipsnis atnaujinamas.

Audėjai - vyriškoji mano protėvių linija. Tradiciškai  ši protėvių šaka genealogijoje laikoma svarbiausia. Be abejonės ji išskirtinė ir man. Juk ir savo pavardę paveldėjau per vyriškąją protėvių liniją. Nors jei kalbėtume apie visus senuosius protėvius, tai ši pavardė tėra tik viena iš 48 man žinomų protėvių pavardžių (maždaug dviejų šimtų penkiasdešimties metų laikotarpyje). Jei žiūrėsime per genetikos prizmę, tai žmogus gauna po pusę genų iš abiejų tėvų. Taigi, mumyse yra po dalį visų mūsų protėvių genų. Tačiau DNR Y chromosoma vėlgi perduodama tik tiesiąja vyriškąja linija (pagal ją galima atsekti pakankamai tolimus vyriškos linijos gimines).
Iš gyvai perduotų atsiminimų galima atkurti tik nedidelę dalį istorijos. XX amžiuje gimė mano tėvas, o senelis Liudvikas gimė dar XIX a. Deja, senelio gyvo matyti neteko. O ir mano tėvui buvo tik 9 metai, kai mirė jo tėvas. Todėl esu girdėjęs tik tėvo pasakotus negausius atsiminimus ir mamos pasakojimus apie tai ką ji yra girdėjusi iš mano tėvo mamos Liudvikos Mažeikaitės Audėjienės. O toliau tenka remtis rašytiniais šaltinais, kurie nors ir pateikia labai ribotą informaciją, bet leidžia atsekti gerokai ilgesnį laiko tarpą.

Tėvo sodinta kriaušė Kantrimiškyje
Pirmiausiai apie pačią pavardę. Dabar ji rašoma - Audėjus. Pirmą kartą išgirdusiam tokią pavardę dažniausiai kylą asociacija su amatininko įvardinimu - audėjas. Tačiau, kaip paaiškėjo, realiai tokios sąsajos nėra. Dabartinę formą pavardė įgavo tik XX a. antroje pusėje. Mano tėvo gimimo metrikuose (1931 m.) pavardė buvo netgi visiškai sutapatinta su amatininko įvardinimu - Audėjas. Tačiau kiti pavardės užrašymo variantai tarpukario Lietuvoje buvo: Audiejus, Avdziejus ir pan. O žmonių atmintyje vis dar buvo prisimenama pavardės forma Ovdziej. Tokia ar panaši buvo užrašyta ant mirusių giminaičių senesniųjų paminklų. Ta pati pavardės forma yra ir XIX a. pabaigos - XX a. pradžios carinės Rusijos laikotarpio metrikuose - Овдзей. Tačiau pats seniausias Širvintų parapijose rastas pavardės variantas dar kitoks. XIX a. pirmoje pusėje buvo rašoma - Audziey.
Kokia šios pavardės kilmė? Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad LDK laikais buvo naudojamas toks vardas. Į Lietuvą (LDK), šis vardas (kaip ir kiti pirmieji krikščioniški vardai) atėjo iš rytų slavų. Baltarusiška forma - Аўдзей (Audziej) arba Авдзей (Avdziej), lenkiška - Owdziej. Zigmas Zinkevičius nurodo buvus vardą Audiejus (Lietuvių asmenvardžiai). Nežinau ar Zinkevičius šį vardo variantą paėmė iš kokio rašytinio šaltinio ar pats taip sulietuvino. Joks šaltinis nenurodytas. Tačiau, manau, kad šis vardas, kaip ir kiti per slavus atėję vardai, galėjo turėti savo lietuvišką variantą. Žmonių su pavarde Audiejus yra Suvalkijoje ir Žemaityjoje. Tik neaišku, kiek seniai ji turi tokią formą? Kazlų Rudos savivaldybėje yra kaimas Audiejiškė. O Kaumo rajone yra kaimas Audėjai. Tačiau šių kaimų pavadinimo senumo ir kilmės nežinau. Senąsias Lietuvoje naudotų vardų formas iš esmės sunku atsekti, nes vardus dažniausiai rašydavo ne vietinių žmonių naudojama, o rašomosios kalbos forma. Štai Lietuvos metrikos knygoje Nr. 52 (psl. 46) lenkų kalba 1569 metais rašytame tekste minimas medžiotojas (šaulys) Owdziej Ostryncewicz. Čia Ovdziej dar yra vardas. Atrodo šis vardas buvo pakankamai populiarus, nes šiandien yra nemažai pavardžių kilusių nuo šio vardo: Audiejus, Audiejaitis, Audzevičius ir kt.
 Su visa pagarba profesoriui Z. Zinkevičiui, tenka konstatuoti, kad jis nurodė neteisingą vardo kilmę - graikų. Iš tiesų tai yra hebrajų kilmės vardas - עבדיה (Abadijah - Viešpaties (Jahvės) tarnas). Šiandieniniame Biblijos vertime rašoma - Abdijas. Slaviškame vardo variante vietoj raidės "b" atsirado "v". Be to, baltarusių kalboje yra dvibalsis "au", kuris ir panaudotas šiame asmenvardyje. Nuo rusiško varianto "Авдей", baltarusiškas skiriasi dar ir "dzūkavimu": vietoje "d" - "dz".
Tai, kad iš vardo kilusi pavardė buvo be tėvavardinės priesagos gali reikšti, kad asmenvardis kaip vardas prarado populiarumą ir nebebuvo naudojamas toje aplinkoje.
Tiesa, Z. Zinkevičius, net ir žinodamas vardą davusį pradžią pavardei "Audėjus" vis tiek bando ieškoti sąsajų su amatininkais audėjais (Vilnijos lenkakalbių pavardės). Manau, kad tokia sąsaja neturi jokio pagrindo, nes LDK laikais dažniausiai tik valstietės moterys, kurios audė savo namų ūkio reikmėms buvo vadinamos audėjomis, o profesionalūs audėjai vyrai dirbantys miestuose arba dvaruose paprastai buvo vadinami atkočiais.
Kitas žymus lietuvių pavardžių ekspertas Aleksandras Vanagas jau seniai yra išsakęs kritiką Zinkevičiaus adresu dėl pastarojo užsiangažavimo ir išankstinės nuostatos pavardėse "lietuviškąjį sluoksnį padidinti, pastorinti". Zinkevičius, ištyręs seniausius išlikusius Vilniaus šv. Jonų bažnyčios (1602-1616) metrikus, taip užrašė ten rastas moteriškas pavardes: Audeyiowa ir Awdzieiowna. Drįstų pataisyti, kad pirmoji pavardė metrikų knygoje užrašyta kitaip - Audzeiowa. Pagal šias pavardes Zinkevičius atstato lietuvišką pavardės formą - Audėjas. Zinkevičius nurodo ir dvi galimas pavardės kilmės versijas: arba iš amato, arba iš vardo (Vilniaus Lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje). Tačiau pirmąją versiją A. Vanagas pavadino "liaudies etimologija". Vanagas toliau rašo, kad minėtos moterų pavardės be didesnių abejonių yra vediniai iš krikšto vardo. Jis nurodo, kad "tokios kilmės yra lietuvių pavardės "Audėjus, Audiejus, Audziejus, Avdėjus bei vediniai iš jų" (Baltistica, 15t. Nr.1).

Seniausia mano protėvių užrašyta pavardės forma "Audziey" Širvintų RKB metrikuose aptinkama nuo 1836 metų (pirmasis Audėjų paminėjimas 1835 metais pateikia stipriai iškraipytą pavardės variantą). Tuo metu metrikai buvo rašomi lenkų kalba. Keliuose įrašuose pavardei buvo pridėta priesaga -iewicz (Audziewicz), tačiau mano protėvių pavardei tokia priesaga neprilipo. Nuo 1848 metų metrikus pradėjo rašyti rusiškai ir pavardėje iš karto vietoje dvigarsio "Au" atsirado "Av". Kurį laiką pirmoji raidė vis dar buvo "A", tačiau palaipsniui iki XIX a. pabaigos ji pavirto į "O". Bandžiau spėti, kad tai galėjo atsitikti dėl to, kad "A" didžioji buvo rašoma taip pat, kaip ir mažoji tik dvigubai didesnė, o tokia raidė labai panaši į "O". Tačiau panašu, kad žmonėms pereinant prie lenkų kalbos naudojimo, raidė "O" šioje pavardėje pasidarė priimtinesnė už "A".

Audėjų genealoginis medis
Audėjai Širvintų parapijoje. Nors Širvintų RKB metrikai yra išlikę nuo 1797 metų, įrašai apie Audėjus, prasideda tik nuo 1835 metų. Tais metais mirė Marijona Audėjienė, pirmoji mano protėvio Povilo Audėjaus (1802-1867) žmona. O kitais metais Povilas vedė antrą kartą. Santuokos įrašas nurodo ir Povilo tėvus. Tai Grigalius Audėjus (Grzegorz Audziey ~1754-1839) ir Ona Smolenskaitė (~1779-1841). Nuo tų metų (1836) metrikų knygose gausu įrašų apie eilės Audėjų šeimų įvykius. Tai buvo Grigaliaus vaikų (Povilo brolių) šeimos, bet buvo ir tokių kurių giminystė su mano protėviais vien pagal Širvintų parapijos metrikus nebuvo aiški. Pirmoji vieta kur Širvintų parapijoje gyveno visi metrikuose minimi Audėjai buvo Kantrimiškio kaimas.

Faktas, kad įrašai apie Audėjus Širvintų parapijos metrikų knygose prasideda tik nuo 1835 metų, rodė, kad jie į Širvintų kraštą iš kažkur atsikraustė. Mintyje kilęs variantas, kad jie čia gyveno, tik nebuvo katalikai, buvo mažai tikėtinas, nes tokiu atveju perėjimas į katalikybę būtų paminėtas metrikuose. Tuomet, liko klausimas, iš kur gi jie atsikraustė? Kodėl iš karto tiek daug Audėjų šeimų? Tikrinau aplinkines parapijas, bet ten tokios pavardės nebuvo. Visgi mano protėvių seniausia išlikusi užrašyta pavardės forma Audziey leido daryti prielaidą, kad jie tikėtinai atsikraustė iš aplinkos, kur buvo kalbama baltarusiškai. Be to vienos atvykusios Audėjūtės vardas buvo Tacijona (Тациянна). O šis vardas būdingas rytų krikščionių tradicijai. Baltarusijoje pavardė Audziej yra paplitusi ir šiandien. Pavardės paplitimas per abiejų dabartinių kaimyninių valstybių teritoriją visai suprantamas. Juk ilgus šimtmečius ši teritorija priklausė vienai valstybei: iš pradžių LDK, vėliau Rusijai.
Ieškoti savo protėvių kilmės vietos buvo nelengva, nes pavardė Audziej yra pasklidusi beveik po visą Baltarusijos teritoriją. Bandžiau tikrinti vienos kitos atsitiktinai pasirinktos parapijos metrikus, bet tai rezultatų nedavė. Buvo neaišku ne tik kurioje vietoje ieškoti, bet ir kokioje bažnyčioje: katalikų ar unitų. Kaip minėjau, atvykę į Širvintų parapiją, jie buvo katalikai. Taigi, stačiatikių bažnyčiose neieškojau. Patikrinti visas Baltarusijos katalikų ir unitų parapijas būtų užtrūkę labai daug laiko ir to daryti nesiruošiau. Tačiau laikas nuo laiko patikrindavau google paieškoje savo protėvių vardų ir pavardžių derinius įvairiomis kalbomis ir įvairiais įmanomais variantais. Tikėjausi, kad kas nors suindeksuos metrikus ar kitus dokumentus su paminėtais mano protėviais. Taip pat kažkas galėjo suvesti tuos asmenis į savo genealoginį medį.
Be to pastebėjau, kad su Audėjais maždaug tuo pat metu atsikraustė žmonės kitomis pavardėmis. Mano protėvio Grigaliaus žmonos pavardė buvo Smolenskaitė. Kito Audėjaus, Antano, žmona buvo Roličiūtė. Pastebėjau, kad panašiu metu Širvintų parapijoje atsirado ir daugiau Smolenskų bei Roličių, nors iki to laiko nebuvo. Pradėjau ieškoti šių trijų pavardžių vienoje vietoje. Ir pagaliau internete radau 1909 metų Šemetavos katalikų parapijiečių sąrašą, kuriame buvo Audėjų, Roličių ir Smolenskų. Dabar Šemetava (Шэметава, Šemietava) yra mažas kaimelis Baltarusijoje, Medilo rajone. Pradėjau tikrinti Šemetavos parapijos XIX a. pradžios metrikus ir radau ne tik Audėjus bet ir daug kitų Širvintų parapijos metrikuose matytų pavardžių. Šioje parapijoje savo protėvių Audėjų neradau, tačiau radau įrašus apie Antano Audėjaus ir Agotos Roličiūtės šeimą, kuri vėliau persikrautė į Širvintų parapiją. Taip pat radau įrašą apie kitą savo protėvių šeimą, nesusijusią su Audėjais.
Spengla ir Balotnikai XIX a. vid. W. Chrzanowski'o žemėlapyje.
Pradėjau tikrinti aplinkines parapijas. Savo protėvius Audėjus radau Spenglos graikų apeigų katalikų (unitų) parapijoje. Spengla (Спягла, Spiahła) šiandien yra nedidelis kaimelis Vileikos rajone Baltarusijoje. Tik vietoje unitų, stovi stačiatikių cerkvė. Tuomet Šemetavos ir Spenglos parapijų teritorijos buvo persipynusios tarpusavyje. Jau Šemetavos parapijoje radau daugiau pavardžių, kurios vėliau atsirado Širvintų parapijoje. Dar daugiau tokių pavardžių pamačiau nagrinėdamas Spenglos parapijos metrikus. O apie jau minėtos Antano ir Agotos Audėjų šeimą įrašų radau tiek Šemetavos, tiek Spenglos parapijuose. Peržvelgęs su mano tyrinėjamomis pavardėmis susijusius Širvintų parapijos metrikus pamačiau, kad ketvirtą XIX a. dešimtmetį iš Baltarusijos galėjo atsikraustyti dešimtys šeimų, o bendras žmonių skaičius neabejotinai viršijo šimtą. Migravo šeimos susidedančios iš kelių kartų, t.y. senieji tėvai, jų suaugę vaikai ir anūkai. Vien Audėjų atsikraustė virš 20 žmonių. Pagal metrikus, sprendžiu, kad tarp 1831 ir 1836 metų iš Spenglos parapijos teritorijos į Širvintų parapiją persikraustė žmonės su šiomis pavardėmis (tiesa, kai kuriais atvejais tai turbūt tik atvykusiųjų motinų mergautinės pavardės): Smolenskai, Rinkevičiai (Hrinkevičiai), Karibai (Koribai), Roličiai, Chmieliai, Steponavičiai, Sinkai, Kulokai, Sližauskai, Kamsiukai, Norkai, Forišai, Charevičiai (Karevičiai), Kurakai, Korkozai, Kulikauskai, Leleikai, Anankai (visų šių pavardžių atstovų nuosekliai nenagrinėjau, todėl jei kas nagrinės savus protėvius ir galės suteikti tikslesnės informacijos šiuo klausimu, labai lauksiu). Galėjo būti ir daugiau pavardžių, kurių aš nepastebėjau. Kai kurias pavardes sunku atskirti, nes jos yra identiškos abiejuose parapijose. Atsikraustę į Širvintų parapiją atvykėliai apsigyveno kaimuose į pietus nuo Širvintų: Kabaldoje, Avižonyse, Kieliuose, Kantrimiškyje, Žinduliuose, Ramaškonyse, Nečionyse ir kt.

Matant tokį didelį migracijos mąstą, pasidarė įdomu sužinoti, kas privertė migruoti tokią didelę grupę žmonių? Atstumas tarp Spenglos ir Širvintų sąlyginai nedidelis - apie 150 km.  Visa tai vienos valstybės, net tos pačios gubernijos, ribose. Jei kalba būtų apie bajorus, tai toks atstumas keičiant gyvenamą vietą, nebūtų labai keistas. Bet valstiečių migracija ir dar tokio mąsto - tam turi būti rimta priežastis.
Viena pirmųjų mintyje gimusių versijų buvo gerokai romantinė. Tai versija, kad persikraustymo priežastis galėjo būti susijusi su jų tikėjimu. Paaiškinsiu šią versiją, o tuo pačių ir protėvių Audėjų religinę situaciją. Spengloje, tiek mano protėviai Audėjai, tiek kiti iš ten atsikraustę žmonės buvo Graikų apeigų katalikai, kitaip vadinami unitais. Jeigu, trumpai, tai reiškia, kad jie išpažino katalikų bažnyčios doktriną, tačiau buvo pasilikę rytų krikščionims būdingas apeigas ir tradicijas (nors per laiką ir jos kažkiek pakito). Čia aktualu žinoti to laikmečio unitų istoriją. Rusijos imperijai prisijungiant LDK žemes, Jekaterina II laikėsi nuostatos, kad visi unitai turi būti paversti stačiatikiais. Ir su didele dalimi unitų (ypač rytinėje buvusios LDK pusėje) taip ir buvo pasielgta. Nuo 1796 m. valdę imperatoriai tokios griežtos politikos unitų klausimu nesilaikė. Tačiau suprasdami iškilusią grėsmę kai kurie unitai perėjo į katalikų bažnyčią. O imperatorius Nikolajus I vėl pratęsė Jekaterinos II politiką unitu klausimu. Nuo 1827 metų vėl palaipsniui buvo varžomos unitų teisės. Perėję į katalikų bažnyčią privalėjo grįžti į unitų bažnyčią. O matydami pasikeitusią valdžios politiką, įtakingi vietiniai veikėjai pradėjo prievarta versti žmones tapti stačiatikiais. Todėl 1834 - 1839 m. unitų tarpe buvo kilęs pasipriešinimo judėjimas. Galutinai unitai buvo prijungti prie stačiatikių bažnyčios 1839 m. (Tamara Bairašauskaitė. Valdžios: pasaulietinė ir dvasinė, 2011). Situacija, kai žmonės lanko tai katalikų, tai unitų bažnyčią matoma ir Spenglos unitų parapijos bei Šemetavos katalikų parapijos metrikuose. Pvz. Antanas Audėjus su Agota Roličiūtė 1814 m. susituokė Šemetavos katalikų parapijoje. Iš pradžių šeimos vaikai taip pat buvo krikštijami Šemetavos bažnyčioje. O štai nuo 1828 metų gimę vaikai jau krikštijami Spenglos unitų bažnyčioje. Panašu, kad jie buvo priversti grįžti į unitų bažnyčią. Todėl versija, kad didėjant spaudimui tapti stačiatikiais, žmonės galėjo nutarti kraustytis gyventi kitur, atrodė pakankamai logiška. Visgi, problema tame, kad baudžiaviniai valstiečiai neturėjo tokios teisės - patys nutarti ir kraustytis gyventi kitur. Pasitaikydavo, kad valstiečiai pabėgdavo, bet paprastai tai būdavo pavieniai atvejai ir bėgdavo dažniausiai vyrai, o ne šeimos ištisais kaimais.
Kaip vėliau paaiškėjo, persikraustymo priežastis buvo labai paprasta. Tuo metu ir Paširvinčio dvaras, esantis Širvintų parapijoje, ir Čiurlionių dvaras, esantis Spenglos parapijoje, priklausė tam pačia dvarininkui Juozapui Gorskiui. Taigi, jis turėjo teisę perkraustyti baudžiavinius valstiečius iš vienos vietos į kitą. Būtent tai jis ir padarė. (Daugiau apie tai parašysiu vėliau.)

Spenglos krikštų knygos įrašas rodo, kad mano proprosenelis Povilas Andriejus Audėjus gimė 1802-09-07 Grigaliaus ir Onos šeimoje, Balotnikų (Балотнікі) kaime. Iki šių laikų kaimas neišliko. Balotnikų pavadinimas atspindi geografinę realybę. Pagal senuosius žemėlapius kaimas ribojosi su pelke (galbūt kaimyninis Šliapų kaimas atspindi tą pačia realybę lietuvių kalba?). Visa buvusi Spenglos parapijos teritorija buvo ežerų ir pelkių krašte. Dabar buvusių pelkių teritorija išvagota kanalų, kasamos durpės.
Tiek Širvintų, tiek Spenglos to laikotarpio metrikai buvo rašomi lenkiškai. XVIII a. pb. ir XIX a. pr. Spenglos metrikuose Audėjų pavardė buvo rašoma dvejopai: Awdziej arba Audziej. Pirmasis variantas iš pradžių buvo dažnesnis, bet vėlesniuose metrikuose jau buvo rašoma tik Audziej. Įdomumo dėlei pažiūrėjau ir į vėlesnius, jau stačiatikių cerkvės metrikus, kurie buvo rašomi rusiškai. Ten likusių Audėjų pavardė jau buvo rašoma be "dzūkavimo" - Авдей (Avdiej). Neišliko visi XIX a. pr. Spenglos parapijos metrikai. Tačiau apjungus čia rastus ir jau turėtus duomenis iš Širvintų parapijos Grigaliaus Audėjaus šeimos vaizdas pasidarė pilnesnis. Nežinau tikslaus šeimos vaikų skaičiaus, tačiau joje gimė mažiausiai vienuolika vaikų. Kai kurių likimas yra nežinomas, nes neišliko (arba aš kol kas neradau) Senglos parapijos nei mirčių, nei santuokų metrikų knygos. Mano proprosenelis Povilas buvo pirmasis vaikas šeimoje. Apie jį ir jo šeimą parašysiu žemiau.
Antrasis Grigaliaus sūnus - Bazilijus Simonas gimė 1805-03-12. Apie jį bažnytiniai metrikai pateikia įdomių faktų, tačiau, taip pat, palieka neatsakytų klausimų. Dar Balotnikuose 1833-09-09 Bazilijui gimė pirmasis sūnus Joakimas. Pagal sūnaus krikšto įrašą paaiškėjo, kad Bazilijus tuo metu buvo Balstogės pulko kareivis. Reiškia jis buvo paimtas į rekrutus. Kyla klausimas, kaip rekrutui galėjo gimti sūnus? Visgi metrikuose aiškiai parašyta, kad tai teisėtoje santuokoje gimęs Bazilijaus sūnus. Pagal to meto įstatymus į rekrutus imdavo vyrus nuo 17 iki 35 metų amžiaus. Dar vienas Bazilijaus sūnūs Ignotas gimė 1845-11-26, jau Kantrimiškio kaime. Manau, kad tuo metu Bazilijus jau buvo paleistas iš kariuomenės. Rekrutų tarnavimo laikas tuomet jau buvo sutrumpintas iki 20 metų (plg. bigenc.ru). Taigi, į kariuomenę Bazilijus turėjo būti paimtas tarp 1822 ir 1824 metų. Kada jis susituokė - neaišku. Jei į rekrutus Bazilijus buvo paimtas ne vyresnis nei devyniolikos metų, tai labiau tikėtina, kad jis vedė jau būdams kariuomenėje. Pagal įstatymus rekrutams galėjo būti suteiktas leidimas susituokti. O žmona turėjo teisę keliauti gyventi ten kur yra apsistojęs vyro pulkas (plg. ru.wikipedia.org). Kaip susiklostė Bazilijaus ir jo šeimos likimas po 1845 metų - neaišku. Atrodo, kad gimus sūnui Ignotui Bazilijus Širvintų parapijos teritorijoje neužsibuvo ir su šeima išsikraustė kažkur kitur. Nei apie jį, nei jo šeimos narius Širvintų parapijos knygose daugiau įrašų nėra.
Trečias ir ketvirtas Spenglos parapijoje gimę ir tos parapijos krikštų knygoje paminėti Grigaliaus vaikai yra Tomas Jonas (1870-10-06) ir Danielius Dominykas (1810-07-24). Dar vieno Audėjų šeimos vaiko (1811-09-10) yra nenurodytas pirmasis vardas. To laikotarpio unitų metrikuose buvo rašomi du vardai, nes vaiką ne tik krikštijo, bet ir suteikdavo sutvirtinimo sakramentą pridėdami antrąjį vardą. Panašu, kad pirmąjį vardą kunigas tiesiog užmiršo įrašyti. Antrasis šio vaiko vardas - Jonas. Visi paminėti vaikai gimė Balotinkų kaime. 1812 - 1822 metų Spenglos krikštų įrašai neišliko. O 1823-02-03 gimė paskutinė šeimos dukra Agota. Jos krikšto įraše nurodyta kita gimimo vieta - Baltaguzai (Балтогузы). Galbūt tuo metu šeima buvo apsigyvenusi naujoje vietoje? Kadangi ta vietovė nurodyta tik kartą, neatmetu ir raštininko klaidos galimybės. Apie tuos keturis Audėjų vaikus daugiau jokių paminėjimų nei Spenglos nei Širvintų metrikų knygose nėra. Gali būti, kad jie mirė dar vaikystėje. Žinoma, sūnus, kurio pirmąjį vardą metrikuose užmiršo įrašyti, galėjo būti vienas iš atsikrausčiusių į Širvintų parapiją. 
Apie kitus Grigaliaus šeimos vaikus sužinojau iš Širvintų parapijos metrikų. Tai buvo jų santuokų įrašai. Taip pat vaikai buvo nurodyti ir tėvų, Grigaliaus bei Onos, mirties įrašuose. Tikėtina, jie gimė tuo laikotarpiu, kurio krikšto metrikai neišliko (1812-1822 m.). Pagal santuokos įrašus žinomos tik jų apytikslės gimimo datos. Du vaikai paminėti tik tėvų mirties įrašuose. Tai Jurgis ir Ieva. Paminėjimas reiškia, kad tėvų mirties dieną, jie dar buvo gyvi. Tačiau žinių apie juos Širvintų parapijose neradau. Galbūt jie pasiliko gyventi savo tėviškėje arba migravo kažkur kitur?
Į Širvintų parapiją visam laikui gyventi persikraustė penki Grigaliaus vaikai. Dukra Apolonija ištekėjo 1837-10-24. Jos vyras Grigalius Kamsiukas taip pat buvo atvykęs iš Spenglos parapijos. Jų šeima apsigyveno Beržės užusienyje. Šeima vaikų nesusilaukė, o Apolonija po dviejų metų (1839-09-16) mirė nuo vandenligės. Apolonijos gimimo datą sunku nustatyti, nes tiek santuokos, tiek mirties įraše nurodytas 20-ties metų amžius. Panašu, šiuose įrašuose jos amžius yra gerokai pajaunintas.
Mėnesiu vėliau už Apoloniją, 1837-11-24, susituokė Mykolas (~ g. 1815 m.). Jis taip pat vedė atvykėlę iš savo tėviškės Kristiną Kulokaitę ir susilaukė 7 vaikų. Pagal vaikų gimimo vietas matosi, kad šeima gyveno Kantrimiškio, Žindulių, Ramaškonių kaimuose. Mirė Mykolas 1855-03-05 Kantrimiškio kaime nuo karštligės.
Panašių gimimo metų brolis Juozapas susituokė 1845-11-25, taip pat su savo kraštiete pagal kilmę, Ona Leleikaite. Jie susilaukė šešių vaikų. Gyveno Kantrimiškyje, Žinduliuose ir Avižonyse. Pastarajame kaime 1865-11-18 Juozapas ir mirė. Mirties įraše nurodyta, kad Jis mirė nuo senatvės, nors jam tebuvo 50 metų.
Grigaliaus dukra Zofija 1845-05-18 Kantrimiškio kaime pagimdė nesantuokinį vaiką Kajetoną. Kaip įprasta to meto metrikuose, nesantuokinio vaiko tėvas nebuvo nurodytas. Kajetonas mirė po trijų mėnesių nuo voties. Ištekėjo Zofija 1847-02-02 jau už vietinio vyro, 42 metų Jono Miselio iš Paširvinčio dvaro. Santuokos įraše nurodyta, kad Zofijai buvo 20 metų. Atrodo, kad jos amžius, kaip ir sesers Apolonijos atveju, yra pajaunintas. Sūnus Jonas gimė praėjus tik trims mėnesiams po santuokos. Pastarasis teišgyveno šešias savaites. Galimas dalykas, kad Zofija buvo tarnaitė Paširvinčio dvare, kur dirbo ir Jonas Miselis. 1848-03-26 gimė dukra Veronika Teklė. Abu šeimos vaikai gimė Paširvinčio dvare. O po mėnesio Zofijos vyras Jonas nuskendo. Nuosekliai Miselių metrikų netikrinau, bet iš Musninkų santuokos įrašų paaiškėjo, kad Zofija vėliau susilaukė dar vienos dukters Antaninos. Keista, tai kad Antaninos tėvu įvardintas Jonas Miselis. Tačiau realybėje jis jau negalėjo būti tėvu.

Grigaliaus Audėjaus mirties įrašas
Aprašytų Audėjų tėvas, mano protėvis Grigalius Audėjus mirė 1839 metais Kantrimiškio kaime. Parašyta, kad jis mirė nuo senatvės būdamas 85 metų. Tai gali nebūti tikslus Grigaliaus amžius. To meto metrikuose nurodant pagyvenusio žmogaus mirties amžių +- 10 metų paklaida buvo gana įprasta. Visgi mirties įrašai su nurodytu didesnių pagyvenusio žmogaus metų skaičiumi buvo dažnesni. Po Grigaliaus mirties gyvi liko 7 vaikai: keturi sūnūs (Povilas, Mykolas, Juozapas, Jurgis) ir trys dukterys (Zofija, Apolonija, Ieva). Grigalius buvo palaidotas Kantrimiškio kaimo kapinėse. Šiandien buvusių kapinių vietoje stovi kryžius (matomas važiuojat senuoju Širvintų - Vilniaus keliu).

Dabar grįžtu prie pirmojo Grigaliaus sūnaus, mano proprosenelio, Povilo Audėjaus. Pirmuosius duomenis apie jį sužinojau iš Širvintų parapijos metrikų. Tačiau dabar jau galiu pradėti viską nuo pradžių chronologine tvarka. Povilas, kaip ir jo tėvai, gyveno Balotnikų kaime. Neišliko to laikotarpio Spenglos santuokų knygos, tačiau vaikų krikštų įrašuose yra nurodytas pirmosios Povilo žmonos vardas - Marijona. Deja, tose knygose nebuvo rašoma motinų mergautinė pavardė. Nepadeda nustatyti Povilo žmonos mergautinės pavardės ir Širvintų metrikų knygos. Yra du kartus paminėta Marijonos pavardė, tačiau abu kartus skirtingai: Ledasaitė ir Midasenaite (ar Miudasenaitė). Galbūt užuominą kur ieškoti Marijonos pavardės duoda šeimos vaikų krikštų įrašai? Visais atvejais krikštatėviu ar krikštamote buvo kažkas su pavarde Novasiolka.
Pirmasis 1827-02-08 šeimoje gimė Jonas. Kaip ir visi kiti Spenglos knygose įrašyti Povilo vaikai, Jonas gimė Balotnikuose. Vėliau jis su šeima persikraustė į Širvintų parapijos teritoriją. 1861-10-01 Jonas vedė Marcijoną Rinkevičiūtę. Pastarosios tėvas taip pat buvo iš Spenglos krašto, tačiau mama jau vietinė. Šeima gyveno Kantrimiškio kaime, kur jiems gimė 9 vaikai. Mirė Jonas nuo plaučių uždegimo, sulaukęs 56 metų.
Spenglos krikštų knygoje įrašyti dar du Povilo sūnus: Bazilijus gimęs 1828-12-31 ir Jurgis gimęs 1833-10-26, tačiau daugiau jokiuose metrikuose jie neminimas. Greičiausiai jie mirė būdami vaikais.
Dukra Anastazija, gimusi 1831-08-27, kartu su tėvais persikraustė į Kantrimiškio kaimą. 1852-11-23 Anastazija ištekėjo už vietinio jaunuolio Antano Viešūno iš Ramaškokių kaimo. Jos motinos Marijonos Audėjienės mirties įraše buvo nurodyti du likę vaikai Jonas ir Domicelė, tačiau Anastazija neminima. Spėju, kad galėjo būti klaidingai įrašytas tos pačios dukters vardas (arba įrašytas antrasis vardas?).
Pirmoji Povilo Audėjaus žmona Marijona numirė 1835-10-05 Kantrimiškio kaime nuo tuberkuliozės. Kaip minėjau, tai pirmas įrašas apie Audėjus Širvintų parapijoje.

Povilo ir Ievos santuokos įrašas
Kitais metais, 1836-05-24, našlys Povilas vedė antrą kartą. Jo antroji žmona yra mano proprosenelė, vardu Ieva. Tačiau dėl jos pavardės gaunasi detektyvas. Santuokos įraše nurodyta, kad Povilas, 35 metų našlys, susituokė su Ieva Paznevičiūte. Žmonių su tokia pavarde Širvintų parapijos metrikuose daugiau nemačiau. Buvo tik Pozniakai. Paznevičių pavardę galima rasti dabartinės Baltarusijos teritorijoje, tačiau Spenglos parapijoje tokios pavardės irgi nėra. Nors nurodyta Ievos mamos mergautinė pavardė Mažulytė yra dažna Širvintų parapijoje. Visas įdomumas prasideda skaitant Povilo ir Ievos vaikų gimimo ir vėliau jų santuokos įrašus (šeimoje gimė 9 vaikai: 5 berniukai ir 4 mergaitės). Tik 1840 metais, gimus trečiam vaikui šeimoje, vėl nurodyta Paznevičiūtės pavardė. Tačiau niekur daugiau metrikuose Paznevičiūtės pavardė neminima. Vietoj jos nurodoma vis kita pavardė: Zmiejauskaitė, Gocevičiūtė, Masiulevičiūtė, Vaitkūnaitė, Adomavičiūtė, Rutkauskaitė, Dekteriūtė (du kartus), Smalevičiūtė, Samulionytė, Salimaitė, Salitytė ar Saližytė. O sūnaus Konstantino gimimo atveju nurodytas netgi kitas vardas - Antanina Saulevičiūtė. Konstantino santuokos įrašauose vėl skirtingi įvardinimai. Pirmosios Konstantino santuokos dokumentuose motina Ieva, o antrosios santuokos - Elena Sumelevičiūtė. Kai kur metrikuose Ievos pavardė visai nenurodyta arba yra neįskaitoma. Taigi iš viso nurodytos virš 10 įskaitomų Ievos pavardžių ir dar du skirtingi vardai pridėti. Kad būtų daugiau nei viena Ieva metrikai nerodo. Yra tik vienas Povilo santuokos su Ieva įrašas ir vienas įrašas mirus Ievai. Kodėl nurodyta tiek daug skirtingų pavardžių? Lieka neaišku. Klaidingai nurodyta mergautinė pavardė to laikotarpio metrikuose yra gana dažnas dalykas. Tačiau šiuo atveju panašu į tai, kad Ievos pavardė buvo sąmoningai slepiama arba ji buvo nežinoma. Ievai priskiriamų pavardžių nėra nei tarp vaikų krikštatėvių, nei santuokos liudininkų. Taigi kol kas neaišku, kokia buvo antrosios Povilo žmonos Ievos pavardė.
Su žmona Ieva Povilas susilaukė dar devynių vaikų. Visi jie gimė Kantrimiškio kaime. Iš devynių Povilo ir Ievos vaikų du mirė nuo vočių: Jurgis (1837) pusės metų ir Elena (1840-1842) dviejų metų. Votys XIX a. viduryje buvo viena dažnesnių mirties priežasčių, ypač vaikų. Feliksas (1844-1864) mirė nuo tuberkuliozės būdamas 19 metų. Šeši vaikai užaugo ir sukūrė savo šeimas. Dukra Ona (g. 1838) būdama 23 metų ištekėjo už 27 metų našlio Jono Kananavičiaus iš Jauniūnų kaimo (Maišiagalos parapija). Justina (g. 1869) būdama 21 metų ištekėjo už 37 metų našlio Adomo Matulio iš Kabaldos Kaimo. 27 metų Agota (g. 1850) ištekėjo už tokio pat amžiaus jaunuolio Antano Gasinsko iš Viršuliškių užusienio. Sūnus Pranciškus (g. 1852) vedė Marijoną Mučinytę iš to pačio Kantrimiškio kaimo. Marijonos tėvas buvo vietinis, tačiau mama buvo kilusi iš Spenglos parapijos . Iš Pranciškaus santuokos įrašo paaiškėjo, kad jis buvo paimtas į kariuomenę. Tuo metu realios tarnybos laikas buvo 6 metai. Pranciškaus šeimoje gimė 5 vaikai. Neįprasta Pranciškaus mirties (1893) priežastis - užmušė balkis. Konstantinas (g. 1846) vedė Agotą Kulokaitę iš Nečionių kaimo. Pastaroji taip pat buvo gimusi spengliečių šeimoje. Po pirmosios žmonos mirties Konstantinas antrą kartą vedė vietinių tėvų merginą Adelę Žingeliūtę. Iš viso Konstantinui gimė 8 vaikai. O apie Povilo sūnų Antaną netrūkus pasakosiu išsamiau.
Proprosenelis Povilas Audėjus mirė 1867 metais, kai jam buvo 65 metai. Mirties įraše parašyta, kad jis mirė nuo senatvės. Povilas buvo palaidotas Kantrimiškio kaimo kapinėse.

Mano prosenelis Antanas (1842-1919), Povilo sūnus, gimė Kantrimiškio kaime. 1864 metais susituokė su vietine mergina iš Vičiūnų kaimo Tekle Jelenskaite (1840-1906). Šeimoje gimė 8 vaikai. Du ar trys mirė būdami vaikais. Veronika mirė nuo krupo vienerių metų. Ipolitas mirė nuo vočių trejų metų. Izidorius Vincentas arba mirė būdamas vaikas arba užaugęs emigravo, nes jis nuo gimimo daugiau niekur metrikuose neminimas. Kiti vaikai užaugo ir sukūrė savo šeimas. Tai dukterys Zofija ir Pranciška bei sūnūs Vaclovas, Liudvikas ir Mykolas.
1897 m. surašymo blankas 1


Apie Antano šeimą informacijos pateikia ir 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo blankai. Surašoma buvo ne šeimomis, bet kiemais (ūkiais). Trys brolių Audėjų šeimos surašytos kaip vienas kiemas (ūkis). Ūkio šeimininku nurodytas vyriausias brolis Antanas. Kitos dvi šeimos - Konstantino ir Pranciškaus. Pastarasis buvo miręs, bet jo žmona jau ištekėjusi už kito vyro, kuris atėjo į šią šeimą, taigi ir į brolių Audėjų ūkį. Gyventojų surašymo blankuose nurodyta, kad Audėjų kieme buvo trys gyvenamieji namai. Namų sienos medinės, stogas šiaudinis.
Pasidarė įdomu, kodėl trys šeimos surašytos viename kieme. Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad čia atsispindi pobaudžiavinė Carinės Rusijos politika, kai valstiečiai žemę gaudavo išsipirkti ne asmeniškai, bet šeimomis. Kiemo žemės negalima buvo skaidyti. Ji priklausė visiems šeimos nariams. Audėjų atvejų tai jau buvo išplėstinė šeima sudaryta iš trijų brolių šeimų. Pagal šią tvarką faktiškai šeimininku buvo tas šeimos narys, kuriuo vardu buvo išpirkta žemė. Jis buvo atsakingas ir už mokesčių mokėjimą. Jis galėjo ją parduoti, išnuomoti, įkeisti. Bet sklypai turėjo likti nesuskaidyti, mat valstybė valstiečiams sklypų išsipirkimui buvo suteikusi paskolų 49 metams. Nesuskaidyti ūkiai turėjo užtikrinti paskolų gražinimą. Žemė asmenine nuosavybe valstiečiams buvo pripažinta tik 1910 metais (plg. Tamara Bairašauskaitė. Visuomenė: uždara ir Laisvėjanti, 2011 psl. 354-355).
1897 m. surašymo blankas 2
Dar yra dvi labai įdomios grafos surašymo blankuose: gimtoji kalba ir mokėjimas skaityti. Antano nurodyta gimtoji kalba - lenkų. Reiškia jo tėvo namuose buvo kalbama lenkiškai. O Antano žmonos Teklės gimtoji kalba buvo lietuvių. Visų vaikų gimtoji kalba, tame tarpe ir mano senelio Liudviko, buvo lietuvių. Taigi šioje šeimoje XIX a. pabaigoje buvo šnekama lietuvių kalba. Iš 89 Kantrimiškyje gyvenusių žmonių 48 gimtąja kalba įvardino lietuvių, o 41 - lenkų. O visame Širvintų valsčiuje 2753 - lietuvių, 944 - lenkų (Širvintos. Lietuvos valsčiai. 2000). Tačiau XX a. pradžioje jau dauguma Širvintų parapijos gyventojų šnekėjo lenkiškai, tiksliau vietine lenkų kalbos tarme. Visgi žmonės savęs lenkais nelaikė. Alekna mini faktą, kad vienas Kantrimiškio kaimo gyventojas - Feliksas Audėjus buvo išvykęs į Lenkiją. Kai jis grįžo (atrodo, tai įvyko dar prieš I-ąją Pasaulinį karą) žmonės pradėjo jį vadinti Poliaku. Tėvai pasakojo, kad ši pravardė prilipo ne tik jam bet ir jo vaikams. Jie buvo vadinami Poliačiukais.
Žinant Audėjų kilmę iš dabartinės Baltarusijos teritorijos galima būtų tikėtis, kad 1897 metų surašyme jų gimtoji kalba bus baltarusių. Tačiau ji neminima, nei šioje šeimoje, nei kaime ar artimoje aplinkoje. Reiškia, jei Audėjai atsikraustymo metu ir kalbėjo baltarusiškai, tai surašymo metu jų palikuonys kalbėjo jau kitomis kalbomis. Baltarusiškai kalbantiems žmonėms nebuvo labai sunku pradėti kalbėti gimininga lenkų kalba. Besigiminiuodami su vietiniais Audėjai išmoko ir lietuvių kalbą. Tačiau Širvintų parapijoje vykęs intensyvus lenkinimas Širvintų parapijoje lietuvių kalbą dešimtmečiams buvo išstūmęs iš vietinių žmonių kasdieninio vartojimo. Širvintų parapijoje žmonės buvo lenkinami per dvarus, mokyklas, o ypač per katalikų bažnyčią. Paprastai ir skaityti žmonės išmokdavo iš lenkiškų maldaknygių. Audėjų šeimos surašymo lape nurodyta, kad lenkiškai skaityti mokėjo šeimos tėvas Antanas ir visi vaikai. Tik įraše apie Vaclovo mokėjimą skaityti įrašyta tiesiog "taip", be žodžio "lenkiškai". Nežinau ar čia tiesiog praleistas žodis, ar tai reiškia, kad jis galėjo skaityti ir kita kalba, ne vien lenkų. Grafoje kur mokėsi ar mokosi, visais atvejais nurodyta - "namuose". Antano žmona Teklė skaityti nemokėjo.
Mano tėvas nors ir nebuvo matęs gyvo savo senelio Antano, bet buvo girdėjęs pasakojimus apie jį. Buvo pasakojama, kad Antanas gyveno 90 metų. Mirties įraše nurodyta, kad jis mirė 85 metų, bet sulyginus gimimo ir mirimo metrikų įrašus paaiškėjo, kad jis gyveno tik 77 metus. Buvo pasakojama, kad Antanas prieš mirtį dar norėjo tuoktis. Nežinau ar buvo kokią nuotaką nusižiūrėjęs ar tai buvo tik jo turima abstrakti idėja. Anot pasakojimo, Antanas šiaudais prisitrindavo nosį beveik iki kraujo ir skųsdavosi kitiems, kaip jį skriaudžia ir neleidžia tuoktis. Nežinau kaip reiktų vertinti tokius pasakojimus: ar Antano sūnūs labai ribojo savo tėvo laisvę ar taip pasireiškė Antano senatvinės silpnaprotystės požymiai?

Nežinomo Širvintų batsiuvio
žydo nuotrauka iš interneto.


Antano sūnus Liudvikas (1876-1940) buvo mano senelis. Viktoras Alekna straipsnyje apie Kantrimiškį (deja ten yra nemažai klaidų) nurodo, kad XX a. pradžioje broliai Audėjai: Vaclovas, Liudvikas ir Mykolas turėjo po trečdalį valako (~ 7 ha). Visas Kantrimiškio kaimas bendrai dar turėjo 18 ha miško. Nežinau kur Alekna rado tokius duomenis. Po to kai kaimas išsiskirstė vienkiemiais yra žinoma, kad broliai turėjo gerokai mažesnius sklypus. Vaclovas - 3,56 ha, Mirusio Mykolo žmona Marijona - 4 ha, Liudvikas - 3,36 ha. Į šiuos plotus įėjo ariama žemė ir pievos. Dar kiekviena šeima turėjo maždaug po 38 a miško bendrame kaimo sklype. Turimas nedidelis žemės plotas šeimai, žinoma, buvo mažas. Todėl Liudvikas išmoko batsiuvio amato. Mokėsi pas batsiuvį žydą. Mano tėvas pasakojo, kad Liudvikas mokėjo kalbėti vokiškai. Atseit to išmoko iš žydų, nes pastarieji šia kalba kalbėjosi namuose. Manau, kad tai buvo ne vokiečių, o jidiš - Lietuvos žydų kalba, priklausanti germanų kalbų grupei. Jidiš kalba yra panaši į vokiečių ir matyt dėl to aplinkiniams atrodė, kad tai vokiečių kalba.
Batus siūti Liudvikas išmoko, bet iš šio amato turtingu netapo. Galbūt dėl to jis ilgai buvo nevedęs? O be to ir laikmetis buvo sunkus. Prasidėjo I-asis Pasaulinis karas. 1915 metų rugpjūtį mūšis vyko Kantrimiškio kaime. Žmonės buvo pasislėpę už kaimo. Mūšio metu, rusams besitraukiant, kazokas padegė vieno namo stogą. Kadangi kaime namai buvo vienas arti kito, o stogai šiaudiniai - sudegė visas kaimas. Žmonės prarado viską ką turėjo. Žiemą vokiečiai leido padegėliams išsikirsti 60 medžių rąstams. 1916 metų rudenį žmonės jau įsikėlė į atstatytus namus. Bet neramumai dar tesėsi eilę metų, prasidėjo kovos tarp bolševikų, lenkų ir lietuvių. Nuo 1920 iki 1923 metų kaimas buvo patekęs į neutraliąją zoną (nepriklausė nei Lietuvai nei Lenkijai). Tuomet žmonės nukentėdavo tiek nuo lenkų tiek nuo lietuvių partizanų. Viskas stabilizavosi tik 1923 metais, kai demarkacinė linija buvo nustatyta į pietus nuo Kantrimiškio kaimo. Kaimas liko Lietuvos pusėje (plg. V. Alekna).
Su mano senele Liudvika Mažeikaite Liudvikas susituokė tik 1824 metais, kai jam jau buvo 44 metai. Ji atsikraustė į namą, kur kartu gyveno trys broliai Audėjai su savo šeimomis. Liudvika pasakojo, kad jis buvo labai rūpestingas vyras. Kai Liudvika laukėsi vaikų ir vėliau gimus vaikams ypatingai rūpinosi, kad ji būtų sočiai pavalgiusi, turėtų pieno juos maitinti. Kas savaitę pirkdavo po du kilogramus cukraus ir sakydavo, kad Liudvika gertų saldžią kakavą.
Taip atrodo Liudviko statytas namas šiandien.
1934-1936 metais Kantrimiškio kaimas išsiskirstė vienkiemiais. Tuo metu jau buvo gimę abu Audėjų vaikai: Paulina (1925-2003) ir mano tėvas Antanas Mykolas (1931-2011). Tuomet jau ir broliai Audėjai pasistatė po atskirą namą. Liudviko šeimos namas buvo nedidelis. Jis vis dar stovi Kantrimiškio kaime, tik apdaila "patobulinta" ir smulkių priestatėlių "priklijuota". Name buvo pečius, bet jis nebuvo pritaikytas maisto gaminimui. Reikėdavo į vidų įkelti trikojį puodui pastatyti.
Senelis Liudvikas Audėjus aplinkiniams paliko gero žmogaus įspūdį. Mano mamai jos tėvas Mykolas Surgėla, gyvenantis gretimame Avižonių kaime, Liudviką apibūdino kaip gerą žmogų. Jis buvo gerai žinomas aplinkinių kaimų žmonėms, nes siuvo ir taisė žmonėms batus. Liudvikas mirė būdamas 64 metų nuo kaulų tuberkuliozės. Mama pasakojo, kad jam pradėjo pūliuoti rankų pirštai. Kadangi jis rimtai nesigydė - liga progresavo ir baigėsi mirtimi. Dar buvo pasakojama, kad Liudvikas silpnai girdėjo. Tačiau nuo kada tą negalią turėjo - neaišku.
Vaclovo laidotuvės.
Arčiausiai mirusiojo galvos
mano tėvas Antanas Mykolas.



Liudviko brolis Vaclovas (1872-1949) buvo vedęs, bet vaikų neturėjo. Tėvas pasakojo, kad mirus Liudvikui, Vaclovas juo rūpinosi ir buvo jam kaip tėvas. Tuo metu Vaclovo žmona jau buvo mirusi. Nors tas rūpinimasis kartais atrodė keistai. Pamatęs, kad mano tėvas nenueidavo į mokyklą, vietoj subarimo - pagirdavo. Kaimiečiui Vaclovui neatrodė, kad mokyklos lankymas kaimo vaikui yra reikalingas užsiėmimas. Dar vienas tėvo pasakotas prisiminimas, kai jis jau eidavo į kaimo šokius, Vaclovas nemiegodavo ir laukdavo jo grįžtančio. Abiejų šeimų ūkiuose buvo dirbama kartu, bendri buvo ir ūkiniai pastatai.
O Liudviko brolis Mykolas (1879-1927) susilaukė dviejų sūnų: Mykolo ir Kazimiero. Pastarieji po tėvo mirties išvyko į Pietų Ameriką. Internete yra įrašas, kad Mikas Ovdziejus 1930 metais išvyko į Argentiną. Klaidingai nurodyta, kad jis gimė Rygoj, matyt jis iš ten išvyko. Daugiau jokių žinių apie jį neturiu. O Kazimieras išvyko į Braziliją. Šiandien ten gyvena dvi jo  anūkės pavarde Avdzejus. Pavardėje iki šiol išliko lietuviška galūnė.
Liudviko sesuo Pranciška Audėjūtė (g. 1881) ištekėjo už Liudviko Bakasėno ir susilaukė dviejų dukterų. Tačiau šiandien gyvų jos palikuonių neliko.
Vyriausiuoji Liudviko sesuo Zofija Audėjūtė (1866-1902) ištekėjo už Stanislovo Mučinio. Ji mirė gana anksti, tačiau šiandien gyvena gražus jos palikuonių būrys.

Kol kas baigiu pasakojimą ties savo seneliu Liudviku.

P.S. Pagaliau sužinojau ir enciklopedijose minimo operos dainininko (boso) Stasio Audėjaus kilmę. Kaip paaiškėjo, jis man yra tolimas giminaitis. Pasirodo jo tėvas Juozapas Audėjus gimė tame pačiame Kantrimiškio kaime, kaip ir mano protėviai Audėjai. Juozapas Audėjus buvo paimtas į carinę armiją. Po armijos į tėviškę negrįžo, o apsigyveno Vilniuje. Ten 1882 m. vedė Zofiją Šepetinskaitę. Santuokos įraše nurodoma, kad jaunosios tėvai buvo ne katalikai. Pagal vardus (Joselis ir Reiza) matosi, kad jie buvo žydų tautybės.
Stasys (Stanislovas) Audėjus gimė 1888-12-29 Šv. Jokūbo ligoninėje Vilniuje. Metrikuose nurodytas ir antrasis jo vardas Adomas. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais buvo rašoma "Stasys Audziejus". Vėliau pavardė buvo pakeista į "Audėjus".


P.S. 2. Jei žinote informacijos apie Audėjus, kuri čia nepaminėta, būčiau dėkingas jei pasidalintumėte. Taip pat susisiekite, jei norite prisijungti prie giminės medžio kurį sudarinėju geni.com. Kaip jau pavyko nustatyti, visi iš Širvintų parapijos kilę Audėjai yra tolimesni ar artimesni giminaičiai, nes yra kilę iš vienos protėvių šeimos.




Literatūra ir šaltiniai
Širvintų RKB metrikai
https://bigenc.ru/military_science/text/3504829
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A0%D0%B5%D0%BA%D1%80%D1%83%D1%82
1897 visuotinio gyventojų surašymo duomenys. LVIA. F. 768. Ap. 1. B. 13
Lietuvos metrika. Knyga Nr. 52 (1569–1570). Užrašymų knyga. 2004
Zinkevičius Z. Vilniaus Lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. Vilnius: Mokslas, 1977
Zinkevičius Z. Lietuvių asmenvardžiai. 2008
Zinkevičius Z. Vilnijos lenkakalbių pavardės. 2012
Aleksandras Vanagas. Z. Zinkevičius. Lietuvių antroponimika. psl. 75-79 / Baltistica, 15 t. Nr. 1, 1977
Širvintos. Lietuvos valsčiai. 2000
Tamara Bairašauskaitė. Valdžios: pasaulietinė ir dvasinė / Lietuvos istorija. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia. VIII t. I d., 2011
Tamara Bairašauskaitė. Visuomenė: uždara ir Laisvėjanti / Lietuvos istorija. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia. VIII t. I d., 2011

9 komentarai:

  1. Labai idomu buvo skaityt,taip kruopsciai surinktus duomenis.Manau tai begalo daug laiko reikalaujantis darbas.Saunuolis Robertai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sveiki, norėčiau paklausti, kur galima rasti tuos gyventojų surašymo dokumentus?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. LVIA - http://www.archyvai.lt/lt/lvia_naujienos.html
      Tik ne viskas yra išlikę.

      Panaikinti
  3. "Žmonių su pavarde Audiejus yra Suvalkijoje ir Žemaityjoje. Tik neaišku, kiek seniai ji turi tokią formą?"
    Žemaitijoje, Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios knygoje 1652-1680 m. yra minima Audėjo pavardė:
    1680m. ir 1671 m. Georgig Audinaytis (p. 337; 226);
    1673 m. Petri Audiatis (čia žemaitiškas variantas; p. 315);
    1673 m. Anna Audeiayte (p. 324);
    1670 m. Barbara Audeiayte (p. 324);
    1678 m. Anna Audieiayte (p. 345);
    1673 m. Magdalena Audeiene (p. 275);
    1661 m. Polonia Audinayte (p. 116).
    Šaltinis: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287

    AtsakytiPanaikinti
  4. Puikus straipsnis!! Su malonumu perskaičiau.

    AtsakytiPanaikinti
  5. The name derives either from the Biblical Hebrew obadyā (abdiyāhu), meaning god's slave, god's servant, or from Greek audēis, meaning sonorous, melodious—from the Biblical prophet Obadiah

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Спасибо. Я об этом в тексте тоже упоменаю.

      Panaikinti